Straipsniai, kuriuose paminėtas žodis: ‘lenkijos’

Ščecinas

Geriausi pasiūlymai: viešbučiai Lenkijoje. Spausk čia ir pasirink jau dabar!

Ščecinas (lenk. Szczecin, vok. Stettin) – miestas Lenkijos šiaurės vakaruose, prie Oderio įtekėjimo į Ščecino įlanką vietos, Vakarų Pamario vaivadijos sostinė. Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

Mieste gyvena 411 120 gyventojų (2005 m.).

Pokaryje kartu lenkų tautybės repatrijantais į miestą atvyko nemažai lietuvių, ilgą laiką jie neturėjo savų patalpų ir rinkdavosi tai vienur, tai kitur. Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos skyrius buvo įregistruotas 1966 m. gruodžio 31 d.; išrinkus skyriaus pirmininku Joną Želepienį, jos veikla suaktyvėjo. Ščecino lietuviai globoja paminklą Dariui ir Girėnui Pščelnike, 1987 m. ščecinietis Jonas Želepienis išleido knygą apie lakūnus. Buvo leidžiamas biuletenis Ščecino lietuvis, viso pasirodė 15 numerių. [1] 1984 m. Ščecino Šv. Jokūbo katedroje buvo aukojamos lietuviškos mišios šv.Kazimiero 500-tosioms mirties metinėms pažymėti – pirmosios lietuviškos pamaldos po Antrojo pasaulinio karo šiame mieste. Nuo 2006 m. Ščecine veikia Lietuvos respublikos garbės konsulatas, 2008 m. šv. Jokūbo katedroje atidengta S. Dariaus ir S. Girėno atminimo lenta. [2] Dabartinis (2009 m.) Lenkijos lietuvių draugijos Ščecino skyriaus pirmininkas yra Viktoras Buvelskis. [3]

1959 m. Ščecino mieste apsigyveno buvęs trakietis Bronius Rožinskas. Padedant broliui Adolfui iš JAV pasistatė jachtą „Hermes II“. 1962 m. rugsėjo 7 d. kartu su trimis įgulos nariais lenkais išplaukė iš Ščecino ir 1963 m. sausio 15 d. pasiekė Martinikos salos krantus. Bronius Rožinskas raštiškai paeiškė, kad šį žygį atliko lietuvių tautos garbei



Lenkija

Geriausi pasiūlymai: viešbučiai Lenkijoje. Spausk čia ir pasirink jau dabar!

Lenkijos Respublika yra Vidurio Europos valstybė. Vakaruose ji ribojasi su Vokietija, pietuose – su Čekija ir Slovakija, rytuose – su Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, šiaurėje – su Kaliningrado sritimi ir Baltijos jūra. Dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai apibūdinami kaip strateginė partnerystė.

Istorija

Lenkijos valstybė pradėjo formuotis X a., o jos „aukso amžiumi“ laikomi XV-XVI amžiai, kai Lenkiją valdė Jogailaičių dinastija. Nuo 1569 m. Lenkija kartu su Lietuva sudarė konfederacinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Po paskutiniojo Jogailaičio mirties (1572 m.) ši respublika tapo bajorų ir didikų valstybe, valdoma jų renkamo monarcho (Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio). Bajorams, arba vadinamajai šlėktai nuolat plečiant savąsias laisves, iki XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikoje įsigalėjo kone visiška anarchija. Abiejų Tautų Respubliką silpnino ir nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios vykę jos karai su Ukrainos kazokais, Turkija, Švedija, Rusija bei Brandenburgo valstybe. XVIII a. pradžioje karų nualinta ir efektyvios centrinės valdžios neturinti respublika pateko carinės Rusijos įtakon.

Švietėjų idėjos Lenkijoje paskatino patriotinį judėjimą ir siekį sutvarkyti bei sustiprinti svetimšalių kontroliuojamą valstybę. Tačiau XVIII a. 7 dešimtmetyje pradėtą valstybės reformų procesą stabdė, o galiausiai ir nutraukė trys Abiejų Tautų Respublikos padalinimai (1772, 1793 ir 1795 m.), po kurių etninės Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai, buvo sudaryta vasalinė Lenkijos Kongreso karalystė.

I pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austrija-Vengrija. 1918 m. lapkričio 11 d., t. y. netrukus po Vokietijos kapituliacijos, Lenkija atgavo nepriklausomybę. Per karus su Vakarų Ukraina, Sovietų Rusija ir Lietuva (1919-1920 m.) Lenkija žymiai išplėtė savo teritoriją, užimdama ir aneksuodama Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. 1922 m. aukščiausioji šalies valdžia buvo perduota demokratiškai išrinktoms institucijoms, tačiau per 1926 m. gegužės pučą autoritariniu valstybės vadovu tapo generolas Juzefas Pilsudskis, 1918-1922 m. buvęs „Lenkijos valstybės viršininku“.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė hitlerinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. prie jos prisijungė ir Sovietų Sąjunga; to paties mėnesio pabaigoje šios dvi valstybės pasidalino buvusios Lenkijos teritoriją.

Per II pasaulinį karą Lenkija patyrė milžiniškų demografinių ir ekonominių nuostolių. Po karo TSRS pasiliko beveik visas 1939 m. aneksuotas buv. Lenkijos teritorijas, už kurias kaip savotišką kompensaciją karą laimėjusios valstybės 1945 m. Lenkijai perdavė nemažą buv. Vokietijos dalį (Sileziją, Rytų Pomeraniją, pietinę Rytprūsių dalį ir kt.). 1952 m. TSRS ginkluotųjų pajėgų jau 1944-1945 m. okupuota Lenkija buvo oficialiai paskelbta „liaudies respublika“, o 1955 m. ji tapo ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos nare.

XX a. 8 dešimtmečio pab. Lenkijoje kilo galingas opozicinis judėjimas, vadovaujamas profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarność“ („Solidarumas“). Daugiausia šis judėjimas (greta bendros vad. „socialistinio bloko“ šalių krizės) ir lėmė 1989 m. įvykusį galutinį komunistinio režimo žlugimą.

2010 m. balandžio 10 d. netoli Smolensko oro uosto Rusijoje nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas Tu-154. Žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis. Tarp žuvusiųjų – prezidento žmona, Lenkijos kariuomenės vyskupas, divizijos generolas Tadeušas Ploskis, pravoslavų šventikas, vyskupas ir brigados generolas Mironas Chodakovskis, taip pat vyriausybės sekretorius Andrzejus Przewoznikas. Katastrofoje žuvo virš 90 žmonių. Lenkijos prezidentas skrido į Smolenską pažymėti Katynės žudynių 70-ųjų metinių. Katynės aukų paminėjimas prasidėjo 10 val. Lietuvos laiku, kaip ir planuota.

Politinė sistema

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Galioja 1997 m. priimta konstitucija. Šalies vadovas – prezidentas. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu, 5 metų kadencijai. Prezidento mandatas gali būti vieną kartą atnaujintas. Dabartinis prezidentas – Lechas Kačinskis (žuvo 2010-04-10), išrinktas per 2005 m. spalio 23 d. vykusius rinkimus. Kiti rinkimai (skubos tvarka dėl žuvusio prezidento vyks 2010 m. balandžio mėnesį) [1]

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra dvejų rūmų parlamentas – nacionalinė asamblėja (Zgromadzenie Narodowe), sudarytas iš aukštesniųjų – Senato (Senat) (100 vietų, renkami rinkimuose vaivadijose, 4 metų kadencijai) ir žemesniųjų – Seimo (Sejm) (460 vietų nariai renkami visuotiniu balsavimu pagal proporcinių rinkimų sistemą, 4 metų kadencijai).

Administracinis suskirstymas

Lenkija suskirstyta į 16 vaivadijų (województwa, vns. województwo; nurodytos sostinės):

* Didžiosios Lenkijos vaivadija (Wielkopolskie; Poznanė)
* Kujavijos Pamario vaivadija (Kujawsko-Pomorskie; Bydgoščius ir Torunė)
* Liublino vaivadija (Lubelskie; Liublinas)
* Liubušo vaivadija (Lubuskie; Gožuvas ir Zeliona Gura)
* Lodzės vaivadija (Łódzkie; Lodzė)
* Mazovijos vaivadija (Mazowieckie; Varšuva)
* Mažosios Lenkijos vaivadija (Małopolskie; Krokuva)
* Opolės vaivadija (Opolskie; Opolė)
* Pakarpatės vaivadija (Podkarpackie; Žešuvas)
* Palenkės vaivadija (Podlaskie; Balstogė)
* Pamario vaivadija (Pomorskie; Gdanskas)
* Silezijos vaivadija (Śląskie; Katovicai)
* Švento Kryžiaus vaivadija (Świętokrzyskie; Kelcai)
* Vakarų Pamario vaivadija (Zachodnio-Pomorskie; Ščecinas)
* Varmijos Mozūrų vaivadija (Warminsko-Mazurskie; Olštynas)
* Žemutinės Silezijos vaivadija (Dolnośląskie; Vroclavas)

Geografija

Lenkijos kraštovaizdis kinta nuo mažai raižytos pajūrio lygumos šiaurėje, kurią piečiau keičia lyguma su Baltijos kalvagūbriu, Vidurio Lenkijos lyguma, kurią dar piečiau keičia kalnuotas kraštovaizdis, ties Slovakijos siena pasibaigiantis Sudetų ir Karpatams priklausančių Aukštųjų Tatrų kalnais.

Aukščiausia viršūnė – Rysy yra Aukštuosiuose Tatruose. Ilgiausios upės – Vysla (Wisła), pasienyje su Vokietija tekanti Odra (vok. Oderis) ir Varta (Warta). Miškai sudaro 28 proc. teritorijos.

Ekonomika

Lenkija po komunizmo žlugimo (nuo 1990 m.) aktyviai vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, todėl dabar yra viena tarp sėkmingiausių pereinamosios ekonomikos šalių. Nepaisant to, Lenkija susiduria su nemažai problemų, ypač dideliu nedarbo lygiu. Smulkių ir vidutinių valstybei priklausančių įmonių privatizavimas ir palankūs įstatymai kurti naujas bendroves, paskatino tolesnę privačiojo sektoriaus plėtrą, tačiau biurokratijos kliūtys ir korupcija trukdo tolesnei šakos plėtrai.

Lenkijos žemės ūkio sektorius išlaiko darbo jėgos perteklių kartu su smulkiais, dažnai neefektyviais ūkiais, kuriems trūksta investicijų tolesnei veiklai. Gyvybiškai svarbių sektorių (pvz: akmens anglis, plienas, geležinkeliai, energetika) pertvarkymas ir privatizacija buvo pradėti greitai, bet užsitęsė ilgą laiką. Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valstybės administravimo reformos sukėlė didesnių problemų biudžetui nei tikėtasi iš pradžių.

Tolesnė finansų padėtis priklauso nuo nuostolingai dirbančių valstybei priklausančių bendrovių tolimesnių veiksmų, tokių kaip jų veiklos apribojimas ir mokesčių surinkimo griežtinimas, pažabojant šešėlinę ekonomiką, kuri labiausiai paplitusi tarp žemdirbių, nemokančių mokesčių. Vyriausybė sudarė planą, kaip sumažinti jos išlaidas 13,5 mlrd. € iki 2007 m. Visgi šie planai dar diskutuojami tarp įstatymų leidėjų. Lenkija 2004 m. gegužės 1 d. įstojo į Europos Sąjungą.

Didėjanti eksportas į ES šalis sąlygojo stiprų ekonomikos augimą 2004 m, ypač dėl to, kad nukrito Lenkijos zloto vertė euro atžvilgiu. BVP vienam žmogui panašus kaip ir Baltijos šalyse. Lenkija turėtų gauti apie 10,7 mlrd. € paramos iš Europos Sąjungos biudžeto 2006 m. Žemdirbiai jau pradėjo naudotis iš ES gaunamų išmokų nauda.

Lenkija yra svarbus Lietuvos prekybos partneris. 2002 m. Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio prekybinių mainų vertė siekė 1,1 mlrd. JAV dol., iš kurių Lenkijos eksportas į Lietuvą buvo 930 mln. JAV dol., o importas iš Lietuvos – 190 mln. JAV dol.

Demografija

Šiuo metu dėl emigracijos ir smarkaus gimstamumo sumažėjimo Lenkijos gyventojų skaičius mažėja. Šaliai įstojus į Europos sąjungą, nemažai lenkų emigravo į vakarų Europos šalis, daugiausiai į Jungtinę Karalystę, Vokietiją ir Airiją. Kai kurios organizacijos pareiškė, kad emigracija vyksta visų pirma dėl didelio nedarbo lygio, kuris 2007 m. buvo net 10,5 %.

Anksčiau Lenkijoje buvo daug skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Iki antrojo pasaulinio karo ypač didelė buvo žydų populiacija, bet dėl holokausto žydų skaičius Lenkijoje smarkiai sumažėjo (nuo 3 milijonų prieš karą iki 300 000 po jo). Dėl teritorinių Lenkijos pokyčių ir deportacijų po karo sumažėjo ir kitų etninių mažumų. Pasak 2002 m. apklausos, 96,74 % šalies gyventojų laiko save lenkais. Dižiausias etnines mažumas sudaro sileziečiai (173 153 gyventojai), vokiečiai (152 897; 70 % Lenkijos vokiečių gyvena Opolės vaivadijoje, 20 % – Silezijos vaivadijoje), baltarusai (48 737), ukrainiečiai (30 957) ir čigonai (12 855). Taip pat, pasak surašymo, šalyje yra 5 639 lietuviai, nors Lietuvos ambasada teigia, kad jų yra net 15 000. Daugelis Lenkijos lietuvių gyvena šiaurės rytinėje šalies dalyje, ypač Punske, kur jie sudaro net 80 % vietinės populiacijos ir Seinų valsčiuje, kur, pasak ambasados, 30-40 % visų gyventojų yra lietuviai. Iš kitų šalių piliečių daugiausiai Lenkijoje yra vietnamiečių, taip pat graikų ir armėnų.

Maždaug 20 milijonų Lenkų gyvena už Lenkijos ribų. Daugiausiai jų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (~10 mil.), Brazilijoje (1 – 3 mil.), Kanadoje (984 565) ir Prancūzijoje (900 000). Lietuvoje lenkų yra apie 250 000 (6,7 % visos Lietuvos populiacijos).

Oficiali šalies kalba yra lenkų. Pasak 2002 m. surašymo, ja kalba 97,8 % šalies gyventojų. Lenkų kalba priklauso Slavų kalbų grupei, vakarų slavų šakai. Iki paskutinių kelių dešimtmečių populiariausia antra kalba buvo rusų, bet dabar ją pakeitė anglų ir vokiečių kalbos. Pasak 2005 m. apklausos, angliškai gali susikalbėti 29 % Lenkijos gyventojų (neskaitant tų, kuriems ji yra gimtoji), rusiškai – 26 %, o vokiškai – 19 %.

Dėl holokausto ir pokarinės vokiečių bei ukrainiečių deportacijos iš valstybės, beveik visi Lenkijos gyventojai yra Romos katalikai. Romos katalikų bažnyčiai priklauso 89,8 % populiacijos (maždaug 75 % praktikuoja). Didžiausias religines mažumas sudaro lenkai ortodoksai (~506 800), įvairūs protestantai (~150 000) ir Jehovos liudytojai (126 827). Nors Lenkijos konstitucija garantuoja religijos laisvę[9], tik viename procente visų Lenkijos mokyklų yra galimybė pasirinkti etikos kursą vietoje krikščioniškos tikybos.

Nors šiuo metu religijas praktikuojančių žmonių skaičius yra mažesnis nei jis buvo praeityje, Lenkija išlieka viena iš religingiausių Europos valstybių. 2005 m. apklausoje 80 % Lenkijos gyventojų teigė, jog jie „tiki, kad yra Dievas“ ir 15 % sakė manantys, jog „yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“.

Šventės

Nacionalinė šventė – lapkričio 11 d. (nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. diena).



Lodzė

Geriausi pasiūlymai: viešbučiai Lenkijoje. Spausk čia ir pasirink jau dabar!

Lodzė (lenk. Łódź) – antras pagal gyventojų skaičių Lenkijos miestas, Lodzės vaivadijos sostinė. Gyventojų – 767 tūkst. žmonių (2006 m. duomenys). Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas 1332 m. Sparčiai pradėjo augti XIX amžiuje, stiprėjant tekstilės pramonei. Lodzėje ir jos apylinkėse pagaminama apie 1/2 Lenkijos tekstilės gaminių.

Lietuviai

XIX a. pab.- XX a. pr. mieste gyveno lietuvių – mokytojų ir darbininkų. 1899-1923 m. Lodzės mokyklose dėstė chorvedys Vincas Bacevičius, kurio vaikai Kęstutis Bacevičius, Vytautas Bacevičius, Gražina Bacevič taip pat tapo žinomais muzikais. Nuo 1959 m. Lodzės operos teatre dainavo J. Petraškevičiūtė. 1966-67 m. trumpai veikė Lenkijos lietuvių visuomeninės draugijos Lodzės skyrius.

Miestų partnerystė

* Bareiras, Portugalija
* Chemnicas, Vokietija
* Ivanovas, Rusija
* Kaliningradas, Rusija
* Lionas, Prancūzija
* Minskas, Baltarusija
* Mursija, Ispanija
* Odesa, Ukraina
* Örebro, Švedija
* Puebla, Meksika
* Rustavis, Gruzija
* Štutgartas, Vokietija
* Segedas, Rumunija
* Tamperė, Suomija
* Tel Avivas, Izraelis
* Tiandzinas, Kinija
* Vilnius, Lietuva



Lankytinos vietos Lenkijoje

Geriausi pasiūlymai: viešbučiai Lenkijoje. Spausk čia ir pasirink jau dabar!

Lenkija – turistų dėmesio verta šalis, kur rasite atokvėpį kūnui ir dvasiai.

Populiariausios lankytinos vietos Lenkijoje:

• Krokuva – laikoma gražiausiu Lenkojis miestu, kurios širdis – Vavelio kompleksas,
• Vieličkos druskos kasykla su įspūdingu druskos gamybos ir mineralų muziejumi,
• Aušvico koncentracijos stovykla,
• Gdanskas – vienas gražiausių šiaurinės Lenkijos miestų,
• Čenstochova – pats didžiausias ir gražiausias Lenkijos piligrimystės centras, kurio vienuolynas garsėja „Juodosios motinos“ paveikslu,
• Varšuva – šalies sostinė, kurios senamiestis yra įtrauktas į UNESCO saugomų paminklų paveldą,
• Tatrų kalnai.

Kitos dėmesio vertos lankytinos vietos:

• Malborkas,
• Sopotas
• Slowinski nacionalinis gamtos parkas,
• Elblągo-Ostrodos kanalas,
• Mikolaikai,
• Didieji Mozūrų ežerai,
• Bialowiezos giria,
• Torūnė,
• Liublinas,
• Marienburgas
• Marienbur
• Zamostė,
• Kazimierz Dolny,
• Vroclvas,
• Swidnica,
• Poznanė,
• Gnieznas,
• medinės bažnytėlės Mažosios Lenkijos vaivadijoje,



Varšuva

Geriausi pasiūlymai: viešbučiai Lenkijoje. Spausk čia ir pasirink jau dabar!

Varšuva (lenk. Warszawa) – Lenkijos sostinė ir didžiausias miestas. 1,65 mln. gyventojų (2005). Miestas įsikūręs centrinėje Lenkijoje, Mazovijoje, prie Vyslos upės. Mokslinis, kultūrinis, politinis ir ūkinis centras. Varšuvoje yra Lenkijos parlamento, prezidento ir centrinės valdžios įstaigų buveinės. Varšuva taip pat yra Mazovijos vaivadijos sostinė.

Čia yra Lenkijos mokslų akademija, universitetas, medicinos akademija ir kitos aukštosios mokyklos. Daug teatrų, muziejų (paminėtini Nacionalinis, Archeologijos, rūmai-muziejai Lazenkuose, Vilianove, Neborove). Didelis senamiestis, išlikę karališkieji rūmai (XVI-XVII a.), daug bažnyčių. Nacionalinis muziejus su garsiais paveikslas: Jano Mateikos Batoras prie Pskovo, Sobieskis prie Vienos, Vitoldo Pivnickio Mūšis prie Cesoro, Juzefo Brandto Chocimo mūšis, Stanislovo Chlebkovskio Sobieskis prie Vienos.

Istorija

Pirmosios įtvirtintos gyvenvietės dabartinės Varšuvos teritorijoje – Bródno (apie IX-X a.) ir Jazdów (XII-XIII a.). Po 1281 m. Plocko kunigaikščio Boleslovo II antpuolio prieš Jazdów panaši įtvirtinta gyvenvietė įkurta žvejų kaimelio Warszawa vietoje. XIV amžiuje toji gyvenvietė tapo viena iš Mazovijos valdovų rezidencijų, o 1413 m. – ir Mazovijos sostine.

Varšuva, kaip ir visa Mazovija, prie Lenkijos karalystės buvo prijungta tik XVI amžiaus I pusėje (1526 m.), tačiau jau 1529 m. čia posėdžiavo Lenkijos seimas, o 1573 m. Varšuva dėl patogios geografinės savo padėties (miestas yra beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Krokuvos) tapo pagrindine Abiejų Tautų Respublikos seimo rinkimosi vieta. Pagaliau 1596 m. miestas buvo paskelbtas oficialia Abiejų Tautų Respublikos sostine bei pagrindine Lenkijos ir Lietuvos valdovo rezidencija (vėliau savo rezidencijas čia buvo įsikūrę ir daugelis LDK didikų).

1807–1813 m. Varšuva buvo Napoleono valdomai Prancūzijai pavaldžios Varšuvos kunigaikštystės, 1815–1831 m. – Rusijai priklausiusios autonominės Lenkijos karalystės, nuo 1918 m. – nepriklausomos Lenkijos sostinė. XIX a.pabaigoje nutiestas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis

Antrojo pasaulinio karo metu, ypač vykstant Varšuvos sukilimui, Varšuva buvo beveik sugriauta. Po karo naujai pastatytas senamiestis identiškas sugriautajam.

Ekonomika

Mieste yra upių uostas prie Vyslos, tarptautinis Šopeno oro uostas. Išvystyta mašinų pramonė, metalo apdirbimas, metalurgija, maisto, chemijos, parfumerijos, siuvimo, poligrafijos pramonės šakos.

Miesto įnašas į Lenkijos BVP sudaro apie 15 proc.



Apie Suvalkus

Geriausi pasiūlymai: viešbučiai Lenkijoje. Spausk čia ir pasirink jau dabar!

Suvalkai (lenk. Suwałki) – miestas Lenkijos šiaurės rytuose, Palenkės vaivadijoje, netoli sienos su Lietuva ir Baltarusija. 69,3 tūkst. gyventojų (2008 m.).

Išsidėstęs prie Juodosios Ančios (lenk. Czarna Hańcza) upės. Yra regioninis muziejus, kuriame yra religinių eksponatų iš XVI-XVII a. Pagrindinė pramonė – maisto apdirbimas, pjautinė mediena, tekstilė ir audiniai, statybinės medžiagos.

Pirmieji krašto gyventojai – jotvingiai. XIII a. kraštas sunyko dėl dažnų kryžiuočių puldinėjimų. Pavadinimas sako, kad šioje vietoje kryžiuočiai rengdavo pastovį – suwalk. XIII a. minimas kaimas, o XVII a. bažnytkaimis, kuriame gyveno vienuoliai (1682-1690 m.). 1710 m. gavo miesto teises.

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo 1796 m. atiteko Prūsijai. 1804 m. Suvalkai sugrąžinti Napoleono įkurtai Varšuvos kunigaikštystei. 1815 m. atiteko Rusijos imperijai, buvo autonominės Lenkijos karalystės Augustavo vaivadijos (1815–1837 m.), Augustavo gubernijos (1837–1915 m.) centras, 1897 m. dislokuotas rusų garnizonas. Istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras XIX a., nuo kurio pavadinimo visa Lietuvos Užnemunė sinonimiškai vadinama Suvalkija, o jos gyventojai suvalkiečiais.

1919–1920 metais – Lietuvos Respublikos sudėtyje. 1920 m. spalio 27 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos taikos sutartis su Lenkija, kuri pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai. Sulaužiusi Suvalkų sutartį lenkų kariuomenė okupavo Suvalkus, Seinus, Gižus ir kitus lietuviškus miestelius, kol buvo sustabdyta lietuvių kariuomenės. 1920–1939 m. Suvalkai buvo laikomi lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos dalimi.

1939 m. rugsėjo mėn., vokiečiams bombarduojant, miestas smarkiai sugriautas, tačiau kurį laiką vadinamasis Suvalkų trikampis neužimtas nei sovietų nei vokiečių kariuomenių. 1940–1941 m. vyko vietos gyventojų repatriacija į Sovietų Sąjungą. 1940 m. įkurtas nacių konclageris ir vokiečių Gestapo Rytų Lenkijoje būstinė.

Po Antrojo pasaulinio karo, Potsdamo konferencijos nutarimu patvirtinus Lenkijos rytų ir vakarų sienas, Suvalkai liko Lenkijos valstybės sudėtyje. 1979 m. – 35 000 gyv.

Baranove, netoli Suvalkų, gimė lietuvių poetas Juozas Naruševičius (1890 – 1940). Suvalkų mieste gimė dirigentas ir pianistas Aleksandras Kučiūnas (1914 – 2002), Andrius Matulevičius (1897 – 1959) – Kauno medicinos instituto docentas; mirė lietuvių poetas Jonas Užupis (1848 – 1917); palaidotas varpininkas ir knygnešys Juozas Kaukas (1862 – 1895), už šnipinėjimą Lietuvos naudai nuteistas mirti Petras Dapkus, Lietuvos partizanai Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir Vytautas Prabulis-Žaibas. Pastariesiems partizanams atminti kapinėse įmūryta paminklinė lenta. Grįžęs iš Sibiro tremties, 1872 m. Suvalkuose gyveno 1863 m. sukilimo dalyvis Jokūbas Geištoras. Miesto kalėjime kalėjo žinomos Lietuvos asmenybės: Zigmas Angarietis, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Leonas Prūseika, Motiejus Simonaitis, Pijus Grigaitis, Juozas Rimša, Kostas Cibulskas. XIX a. pab. – XX a. pr. mieste turėjo savo dirbtuves garsus bažnyčių meistras Adomas Karalius, kilęs iš Šakių parapijos Briedžių kaimo. Dirbtuvėse buvo pagaminti Bagotosios Šv. Antano Paduviečio, Birštono Šv. Antano Paduviečio ir kitų bažnyčių altoriai. Iki perkeliant dirbtuves į Marijampolę Adomas Karalius darbavosi kartu su žinomu skulptoriumi Antanu Aleksandravičiumi.

Miestai, su kuriais Suvalkai yra užmezgę partnerystės ryšius:

* Gran Sintas, Prancūzija
* Marijampolė, Lietuva
* Alytus, Lietuva
* Varenas (Miuritcas), Vokietija
* Veru, Estija